Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND), įgyvendindama projektą „Karjeros galimybių plėtra neįgaliesiems“, surengė inovacijų ir verslumo mokymus. 2 savaites negalią turintys žmonės gilinosi į verslo subtilybes, aiškinosi ekonomikos terminus, susipažino su buhalterinės apskaitos pagrindais. Vis dėlto tiek mokymų dalyviai, tiek specialistai sutaria – įgytos žinios negarantuoja, kad pavyks įsitvirtinti darbo rinkoje.
Domisi verslo galimybėmis
LND teisininkė, projekto „Karjeros galimybių plėtra neįgaliesiems“ konsultantė Evelina Kelmelienė pasakoja dažnai sulaukianti negalią turinčių žmonių klausimų dėl galimybės kurti savo verslą. Jie domisi, nuo ko pradėti, kokią verslo formą pasirinkti, kyla klausimų apie mokesčių sistemą, paramą verslo pradžiai. Inovacijų ir verslumo mokymų tikslas – suteikti pradinių žinių tiems, kurie nori dirbti individualiai, susikurti darbo vietą ar steigti verslą. Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro dėstytojos mokymų dalyviams pristatė teisinius verslo aspektus, supažindino su mokesčių aktualijomis, parama verslo pradžiai. Buvo modeliuojamos situacijos, kokia verslo forma konkrečiu atveju tiktų – gal tai būtų mažoji bendrija, individuali įmonė, o gal UAB.
Povilas Stundys įmonėje „Spaudmeta“ dirba dizaineriu-maketuotoju. Jam darbas patinka, tačiau ne visada būna užsakymų, dėl to dirba ne visu etatu. P. Stundys sako susidomėjęs verslumo mokymais norėdamas praplėsti savo akiratį, sužinoti daugiau apie esamas galimybes. Jis jau anksčiau dalyvavo LND surengtuose interneto tinklalapio projektuotojo mokymuose, kurie truko net 3 mėnesius ir buvo labai naudingi – išmoko sukurti nesudėtingas svetaines. Vis dėlto imtis savo verslo fotografijos techniko išsilavinimą turintis Povilas nesiryžtų – tokių minčių kyla, bet pradėti nedrąsu.
Planuoja savo verslą
Romanas Šamatovič sako, kad kursai buvo naudingi. Labiausiai jį domino buhalterinė dalis – mokymuose praktiškai išbandė, kaip skaičiuojamas atlyginimas, rengiamas metinis balansas, pajamų ir išlaidų ataskaita. Vyriškis sako planuojantis už 2–2,5 metų pradėti savo verslą, dėl to svarbu suprasti, kaip viskas vyksta. Romanas svarsto apie galimybę pasinaudoti valstybės subsidija savo verslui steigti, dėl to norėjo daugiau apie tai sužinoti.
R. Šamatovič manymu, tokių mokymų tikslas – ne tik suteikti konkrečių žinių, bet ir sužadinti žmonėms norą ką nors veikti, galbūt pabandyti užsidirbti savarankiškai. „Svarbu parodyti, kad savas verslas nėra kažkas baisaus, verta pabandyti. Gal ir nepasiseks iš pirmo sykio, bet nieko baisaus – pavyks kitą kartą, – svarsto vyriškis. – Mes dažnai randame pasiteisinimą, kodėl negalime to ar kito daryti – vieniems trūksta ryžto, kitiems pinigų, tretiems dar ko nors. O iš tikrųjų reikia tik išdrįsti pradėti.“ Jis supranta, kad neįgaliesiems dažnai sutrukdo sveikatos bėdos. Ir jo paties darbingumas labai ribotas – dėl stuburo problemų negali ilgai sėdėti, sunku vaikščioti. Jis sako galvojantis apie „verslą iš lovos“. „Aplinkybės verčia. Esu kaip šiltnamio augalas“, – juokauja Romanas. Nedirbti jis negali – vienas augina 2 vaikus. R. Šamatovič įsitikinęs, kad galimybių tikrai yra. Per karantiną visos įmonės, kurios dirbo internetu, parodė gerus rezultatus, o tie, kurie dirbo tradiciniu būdu, pajuto nuosmukį. Pasak R. Šamatovič, tai Lietuvoje dar neišnaudota niša.
Padėtų įkvepiantys pavyzdžiai
Romanas įsitikinęs – kaip žmogui po vienokių ar kitokių mokymų seksis, priklauso nuo jo paties. Vyriškio manymu, tiems žmonėms, kurie ilgai sėdi namuose ir dar turi sveikatos bėdų, reikia tam tikro postūmio, pagalbos. Ne paslaptis, kad, užklupus negaliai, dažnai ištinka ir depresija, atsiranda įvairių fobijų. „Mūsų žmonės nėra verslūs, o jei jie dar palūžę morališkai, reikia paskatinti, gal netgi pasiūlyti konkrečias galimybes. Didžiausią poveikį turi realūs pavyzdžiai – galimybė pamatyti, kad galbūt kitam žmogui buvo taip pat, tačiau jis susirado darbą, susikūrė verslą. R. Šamatovič įsitikinęs – tie, kurie baigę valstybės ar kitų institucijų finansuojamus mokymus susirado darbą ar įkūrė savo verslą, privalėtų prisidėti prie kitų integracijos ir dalytis savo patirtimi. Pavyzdžiui, neįgaliojo vežimėliu judantis žmogus pradėjo siūti. Kitas pagalvos: o kodėl gi nepabandžius, juk ir aš taip moku.
Turi būti teikiama kompleksinė pagalba
Projekto „Karjeros galimybių plėtra neįgaliesiems“ psichologė Akvilė Siaurukaitė sutinka, kad labai dažnai žmonėms įsidarbinti sutrukdo motyvacijos stoka ir nusiteikimas. Žinoma, negalios atveju tai yra susiję ir su gilesnėmis problemomis, kurių dažnai nepavyksta įveikti patiems, reikia ir specialisto pagalbos. Dėl to įgyvendinant projektą buvo teikiama kompleksinė pagalba – jo dalyviai ne tik dalyvavo mokymuose, bet ir galėjo konsultuotis su psichologu, socialiniu darbuotoju, teisininku-karjeros konsultantu.
A. Siaurukaitei pritaria karjeros konsultante projekte dirbanti teisininkė E. Kelmelienė. „Nemažai projekte dalyvavusių žmonių turi ir reikalingų įgūdžių, ir specialybę, ir darbo patirties, bet nemoka parodyti savo stiprybių“, – sako E. Kelmelienė. Jos teigimu, kartais siūlomas darbas, bet žmonės iš anksto nusprendžia, kad jiems bus per sunku, jie nepritaps ir pan. Įgyvendinant projektą nebuvo siekiama šiuos žmones įdarbinti, bet keltas tikslas suteikti jiems įrankius patiems žengti į darbo rinką – motyvuoti, padėti susikurti gyvenimo aprašymą, prisistatyti, išsiaiškinti įsidarbinti trukdančias kliūtis ir pan.
Pradėti reikia nuo tinkamai parengto gyvenimo aprašymo. E. Kelmelienė atkreipia dėmesį, kad jį siunčiant reikia atsižvelgti į skelbime nurodytus reikalavimus – jei darbui reikia kruopštumo, ir gyvenimo aprašyme, motyvaciniame laiške svarbu parodyti, kad turi šių savybių. Taip pat labai svarbus darbo pokalbis. „Kiekvienas žmogus eidamas į darbo pokalbį jaudinasi, o neįgaliam, kurio savivertė nedidelė, tai tampa didžiuliu iššūkiu. Padėti pamatyti savo klaidas gali darbo pokalbio modeliavimas – projekto dalyviai mokėsi prisistatyti, atsakyti į nepatogius klausimus“, – pasakoja E. Kelmelienė.
Trūksta patirties
R. Šamatovič nuomone, mokymai yra gerai, bet svarbu, kad viskas nesibaigtų diplomų įteikimu, o būtų sudaroma galimybė įgyti patirties. Jo manymu, geras sprendimas – padirbėti savanoriu. Juk ieškant darbo labai didelė problema – patirties stoka. Tarkim, 50-mečiui atsitiko nelaimė. Žmogus persikvalifikavo, o naujo darbo įgūdžių nėra, dėl to niekas jo nepriims. Galbūt galima būtų padirbėti neįgaliųjų draugijose, savivaldybėse, kad vėliau būtų lengviau įsidarbinti. Po visų mokymų turėtų būti tęstinumas – svarbu palaikyti ryšį su žmogumi, paklausti, kaip jam sekasi, galbūt padėti užmegzti ryšį su darbdaviais. „Turėtų būti bendra sistema – nuo mokymų, pagalbos ieškant darbo iki paramos darbo vietoje“, – įsitikinęs R. Šamatovič.
Jam pritaria ir E. Kelmelienė. Išties daugeliu atvejų neįgaliesiems rasti darbo padėtų palydėjimas į darbo rinką, tarpininkavimas tarp jų ir darbdavių. Juk jie irgi dažnai baiminasi priimti negalią turinčiuosius, nes nežino, ko tikėtis. Labai trūksta kompleksinės pagalbos – neįgalumo nustatymas sau, profesinė reabilitacija sau. Neretai į mokymus ateina žmonės, baigę daugybę įvairių programų, bet iš to nėra jokios naudos. „Norint padėti žmogui, reikia ir psichologų, ir atvejo vadybininkų pagalbos. Tai ilgas darbas“, – įsitikinusi E. Kelmelienė.
Romanas sako susidūręs su valstybės sistemos absurdiškumu. Kai po operacijos jis nuėjo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT), jam pasiūlė profesinę reabilitaciją. Jis labai norėjo mokytis, bet tuo metu jam to neleido sveikata – negalėjo nei stovėti, nei sėdėti, gėrė stiprius nuskausminamuosius. Kai kitą kartą, šiek tiek sustiprėjęs, atėjo į NDNT, jau buvo nusižiūrėjęs profesiją, bet paaiškėjo, kad profesinė reabilitacija nepriklauso – ji skiriama tik kreipiantis pirmą kartą. „Kodėl neatsižvelgiama į konkretaus žmogaus konkrečią situaciją?“ – nesupranta Romanas.
Aurelija BABINSKIENĖ / biciulyte.lt